- nuravėjimas
- nuravė́jimas sm. (1) → nuravėti 1: Po kožno nuravėjimo reik apsijoti juodąją žemę par rėtį S.Dauk. Vaikų nuravė́jimas tik juokai: kur ne kur išrauna žolę Rdn. Jy dajuto, ka duos už nuravė́jimą šieno – tuoj i močią atsitempė [ravėti] Mžš. \ ravėjimas; išravėjimas; nuravėjimas; paravėjimas
Dictionary of the Lithuanian Language.